Vestuvių papročiai: šimtmečio pokyčiai

Vasara – vestuvių metas. Panelės išteka, vyrai veda. Valso ritmu sukasi poros… Vis dėlto ne! Šiandien linksminamasi kitaip – keičiasi muzikiniai skoniai, tradicijos – taip pat. Kokie vestuvių papročiai vyravo praėjusio šimtmečio pradžioje, kaip ši šventė buvo švenčiama sovietmečiu ir kokių pageidavimų turi nūdienos jaunavedžiai?

Praėjusio šimtmečio aidas

Pasak istoriko Artūro Saulio, mūsų senolių vestuvines apeigas sudarė keli etapai: piršlybos, mergvakariai ir bernvakariai, vestuvės ir sugrįžtuvės. Žinoma, nė vienos piršlybos neapsieidavo be piršlio. Pastarasis su jaunikiu vykdavo pas nužiūrėtą nuotaką susitarti dėl tuoktuvių. Be abejo, su butelaičiu velnio lašų. Piršlys demonstratyviai pastatydavo butelį ant stalo ir, jeigu mergina jį atkimšdavo, tai būdavo ženklas, kad ji sutinka tekėti. Kitas piršlybų momentas – sužadėtuvės. Jaunikis dar kartą atvykdavo į nuotakos namus, būsimųjų uošvių akivaizdoje jiedu apsikeisdavo žiedais ir pasibučiuodavo (dažniausiai pirmąsyk), o nuotakos motina dovanodavo būsimajam žentui lininį rankšluostį, kurį jis privalėjo perduoti savo mamai.

Mergvakaris simbolizavo būsimosios nuotakos atsisveikinimą su mergyste, naujo gyvenimo etapo pradžią. Į šventę susirinkdavo ne tik nuotakos draugės ir seserys, bet ir jų mamos, tetos, kaimynės. Mergvakarį įprastai organizuodavo vestuvių vyriausioji pamergė. Ji užvesdavo graudulingas dainas, riesdavo būtas ir nebūtas istorijas apie santuokinį gyvenimą. Svarbus mergvakario akcentas – rūstų vainiko pynimas. Pindamos dainuodavo, ratelius šokdavo. Žinoma, prieš tai iššukuodavo nuotakos plaukus. Jaunamartė būdavo sodinama ant suolelio aslos viduryje, merginos eidavo aplink ją ratu ir šukuodavo plaukus. Paskui nuotaka stverdavo šukas ir atžagaria ranka sviesdavo atgal. Kurią iš netekėjusių merginų šukos užkliudydavo pirmiausia, ta pirmoji ištekės! Vėliai vaišindavosi pamergių suneštais pyragais, prasidėdavo šokiai, į kuriuos dažniausiai atbildėdavo ir bernvakarį švenčiantis jaunikis su palyda. Tiesa, apie bernvakarius išlikę mažiau informacijos. Vis dėlto, žinoma, kad jie būdavo švenčiami. Bernvakaris simbolizavo vyro atsisveikinimą su laisve, nerūpestingo gyvenimo baigtį ir būsimų rūpesčių bei darbų naštą. Istoriniuose šaltiniuose randama tokių pastebėjimų, esą vyrai ne tik daug šokdavo ir dainuodavo, bet ir degtinės išlenkdavo su kaupu.

Vestuvės vykdavo bažnyčioje sutartą dieną. Į bažnyčią buvo riedama arkliais pakinkyta karieta, išpuošta lauko gėlėmis, žolynais, medžių lapais. Šioje šventėje svarbiausias vaidmuo tekdavo piršliui. Jo apranga būdavo išskirtinė, o ypač – prašmatni skrybėlė: išdabinta įvairiais blizgučiais ir plunksnomis. Svočia būtinai nešdavosi krepšį, prikrautą įvairių gardumynų: saldainių, pyrago gabaliukų, obuolių. Šiais gardumynais būdavo vaišinami visi, kuriuos sutikdavo grįždami iš bažnyčios. Tačiau vis dėlto ne nuo to pradėjome… Vestuvių pradžia – jaunikio atvykimas į nuotakos namus. Jaunasis privalėjo nesusimauti – atpažinti nuotaką. Jam gi būdavo brukama persirengusi pamergė, veidą plaukais ir skepeta prisidengusi. Po nuotakos atpažinimo jaunieji atsisveikindavo su tėvais ir vykdavo „vinčiavonių“ (tuoktis). Žinoma, prieš išriedant į bažnyčią, tėvai vaikus palaimindavo, o nuotaką kelis kartus apvesdavo aplink židinį, laikui bėgant – aplink stalą: dėl laimės ir sėkmės. Bažnyčioje altoriaus link jaunieji eidavo kartu: nuotaka įsitvėrusi į parankę jaunikiui. Jaunamartė savo batelyje būtinai pasislėpdavo pinigėlį. Kad nepritekliai aplenktų! Iš bažnyčios išėjusius jaunuosius svečiai apiberdavo saujomis grūdų, kurie simbolizavo vaisingumą, sveikatą ir gerovę.

Nauja šeima

Kitas svarbus etapas – sugrįžtuvės. Grįždami namo, mūsų senoliai stengdavosi pervažiuoti septynis tiltus – laimei. Prie namų jau laukdavo gėlėmis puošti vartai, pro kuriuos praeinant tekdavo susimokėti „išpirką“, o vėliau „atsiskaityti“ ir su užstalės apsimetėliais – netikra nuotaka, piršliu ir svečiais. Iš bažnyčios parvykusius jaunuosius tėvai pasitikdavo su duona, druska ir ugnimi – meilės, amžinosios jungties, dvasinės ir materialinės gerovės simboliais. Gurkštelėjusi vandens ir atsilaužusi duonos kampelį, nuotaka tapdavo naujų namų nare. O prieš sėsdama prie stalo, ant židinio ji patiesdavo raudoną juostą – amžinos meilės simbolį. Tuomet prasidėdavo puota – valgiai gėrimai ir linksmybės: piršlio juokeliai, iš širdies riečiamos istorijos, dainos. Po to – šokiai iki ryto: ir pirmasis jaunųjų valsas, ir piršlio su svočia patrepsenimai, ir pamergių, pabrolių pasiutpolkės. Ir būtinai nuotakos šokis su kiekvienu vyriškiu iš vyro giminės – simbolinis nuotakos „prirašymas“ į vyro giminę.

Na, o prisivaišinus ligi soties ir prisišokus iki valiai jaunieji ir svečiai eidavo miegoti. Prie jaunavedžių lovos buvo paliekami keli kepaliukai duonos – šeimos gerovei ir sočiam rytojui. Kitą rytą vykdavo keltuvės. Nuotaka, už tai, kad „nepramiegojo“ naujos dienos, dovanodavo muzikantams sūrį, jaunikis – butelį degtinės. Tuomet nuotaka būdavo „įšventinama“ į šeimininkes – jai išpindavo kasas, šiek tiek pakirpdavo plaukus ir apgobdavo skarele. Ir jaunamartė įsiliedavo į ištekėjusių moterų būrį. Tuomet traukdavo iš skrynios juostas, rankšluosčius, skaras – dovanas vyro giminei. Vėliau visi sėsdavo už stalo, kurio svarbiausias patiekalas būdavo svočios pyragas –„ karvojus“, išpuoštas rūtų šakelėmis, žvakutėmis ir pan. Jo skanavimas simbolizavo dviejų giminių susijungimą. Ant stalo būtinai būdavo gaidienos ir obuolių – meilės ir vaisingumo simbolių.

Šventės pabaigtuvėms – piršlio korimas. Tai – viena iš seniausių lietuvių apeigų. Vienur piršlio iškamšą teisdavo, skelbdavo nuosprendį, kuris dažniausiai būdavo – piršlį melagį pakarti, kitur piršlio iškamša būdavo deginama. Na, o išvaduoti piršlį nuo mirties nuosprendžio galėdavo nuotaka, perjuosdama „nelaimėlį“ savo rankomis austa juosta. Tai būdavo paskutinis vestuvių akordas – svečiai, apdovanoti lauktuvių pyragu ir buteliu degtinės, traukdavo namo.

Vėliau nuotaka atvykdavo į sutuoktinio namus. Pagal paprotį, norėdami apsaugoti svetur išvystančią jaunamartę nuo blogos akies, mūsų protėviai rengdavo itin triukšmingą kelionę – važiuodami šūkaudavo, mušdavo būgnus ir skambino varpeliais

Santuoka sovietmečiu

1940 m. buvo priimtas pirmasis tarybinės santuokos įstatymas, skelbiantis, jog bažnytinė santuoka neturi galios. Jauniesiems, kurie neketino tuoktis metrikacijos skyriuje, o norėjo tik bažnytinės santuokos, pagal įstatymus grėsė didžiulė bauda ir netgi laisvės atėmimas. Sovietinės ideologijos šalininkai rėkė, esą laimingi gali būti tik tie, kurių santuoka įteisinta civilinės metrikacijos skyriuje, antraip, susituokus bažnyčioje – skyrybos neišvengiamos! Kodėl? Ogi dėl to, kad bažnytinę santuoką laimina Dievas, kurio gi nėra! O štai besituokiantieji metrikacijos biure patys prisiima atsakomybę už savo ateitį. Juk meilės priesaikus vienas kitam ištaria draugų ir dažnai darbo kolektyvų akivaizdoje. Štai taip! Dažnai būdavo „reglamentuojamas“ vedybų amžius – tuoktis gali jaunuoliai(_ės), peržengę dvidešimtąjį gyvenimo slenkstį. Nepilnamečių santuokos ir vedybos „iš reikalo“ buvo ne tik netoleruojamos, bet ir smerkiamos. Pasak psichologės Linetos Naurakaitės, anuometinės santuokos dažnai būdavo kuriamos toli gražu ne iš meilės. Pavyzdžiui, praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje spaudoje dažnai pasirodydavo „išmintingų“ pamokymų, kaip rinktis antrąją pusę: esą, būsimasis vyras ar žmona turi vadovautis ne kažkokiais (kalbama apie meilę!) jausmais, o politine logika grįstu racionaliu protu. Susidėti su „liaudies priešais“ – nusikaltimas! „Kuriate šeimą? Šalin emocijas! Vadovaukitės protu – rinkitės optimalų variantą!“ Skelbė straipsnių pavadinimai.

Vėliau, apie septyniasdešimtuosius praėjusio šimtmečio metus, sutuoktinius siūlyta rinktis pagal kompiuterinių technologijų inžinierių „sukurtus“ patarimus, t. y. pagal iš anksto parengtą programą. Taigi antroji pusė turėjo būti pasirinkta, remiantis įvairiomis lentelėmis, testais bei kitokiomis patikromis. Šiuo laikotarpiu rasdavosi psichologinių straipsnių, kuriuose būdavo patariama, kokio partnerio (-ės), šiukštu, nesirinkti. Nepriderėjo tuoktis su žmogumi, kurio akys skirtingo dydžio ar spalvos, kurio antakiai nevienodo aukščio arba suaugę, kurio plaukuose susisukę verpetai.

Vestuvės šiandien

Apie nūdienos tuoktuvių tendencijas pasakoja vestuvių planuotoja Erika Miselytė. Pasak jos, šiandien užsakovai pageidauja jaukaus, stilingo pobūvio be senovinių lietuviškų papročių. Jaunavedžiai galbūt ir žino senąsias tradicijas, tačiau nė nenumano apie jų prasmę ir įvairius simboliu. Retai kas pageidauja išlydėtuvių ceremonijos, užtat sutikimas su duona ir druska arba šeimos židiniu – dažna vestuvių ceremonijos dalis. „Svarbiausia – sukurti pakilią šventės atmosferą, kurioje jaunieji ir jų svečiai jaustųsi jaukiai, maloniai ir nekasdieniškai, o vestuvių akimirkos paliktų tik šilčiausius atsiminimus“, – sako pašnekovė. Mergvakariai, bernvakariai? Šiandien jie vis dar ant bangos. Originalūs, triukšmingi ir įsimintini. Sužadėtuvių, pasak Erikos, organizuoti neteko. Užtat prisiėjo surengti ne vieną pasipiršimą. O šiai cereminijai irgi labai svarbu derama apranga, ir vieta, ir detalės. Žinoma, vestuvių dieną jaunieji dažnai pageidauja senovinių transporto priemonių. Daugelis neatsispiria pagundai pasivėžinti antikvariniu modeliu „Rolls Royce“ ar „Cadillac“. Pageidaujama ir motociklų, ir dviračių, ir laivų. Na, o į vestuvių puotą įprastai kviečiama 50-60 svečių. Kiek atsieina vestuvių planuotojos paslaugos? Apie 10 proc. nuo vestuvių biudžeto.

Šildymas poliuretano putomis – vienas efektyviausių

siltinimas putomisĮsigijote ne naujos statybos namą? Sveikiname, jums reikės padaryti nemažai darbų. Vienas iš pagrindinių – apšiltinimas. Kaip jį atliksite – spręsti jums. Dažniausiai šiltinimą žmonės daro 3 būdais:

  1. Daro patys, su giminių ar draugų pagalba.
  2. Samdo apdailininkus, kurie yra visų galų meistrai ir padaro ne tik gipso kartono konstrukcijas, bet ir apšildo išorines sienas, stogą, bei vidines sienas.
  3. Samdo apšiltinimo profesionalus su profesionalia technika ir medžiagomis.

Kuris iš būdų jums priimtiniausias? Greičiausiai pirmas. Tik jis labai neefektyvus, nes dažniausiai mokomasi iš savų klaidų…

Trečias būdas yra efektyviausias, nes profesionalai darbą padaro greitai ir tvarkingai – jiems už tai mokami pinigai, todėl krapštyti galvos nėra laiko. Šildymas putomis – viena efektyviausių priemonių, todėl būtent ši technologija yra pasirenkama. Kodėl ji tokia efektyvi? Šilumos varža yra labai gera, o putų sluoksnis – pakankamai plonas. Štai pagrindinis atsakymas. Ne kartą tie, kurie dirba su akmens vata, yra sutikę, kad tai per daug erdvės atimantis būdas. Pavyzdžiui, tinkamai apšildyti stogą reikia net 30 cm vatos, tuo tarpu poliuretano sluoksnis – 10-15 cm. Jei įrenginėjama palėpė, tie 15 sutaupytų centimetrų keičia labai daug. Šildymas putomis yra efektyvus ir dėl kitų priežasčių. Viena jų – sandarumas. Tiek vata, tiek polistirolo lakštai nesudedami idealiai tarp gegnių ir profilių – pasitaiko ir gana didelių tarpų. Tai gali tapti nesandarumo priežastimi, ten kaupiasi drėgmė ir kyla kitos bėdos. Poliuretano putos tolygiai pasiskirsto pagal esamą karkasą ir kuo puikiausiai apšildo visus kampus. Nebereikia valandas dailinti ir pjaustyti akmens vatos ar polistirolo lakštus, kad liktų kuo mažiau ertmių.

Šildymas putomis kainuoja kiek daugiau, nei vata ar putų polistirolo lakštai, tačiau paskaičiuokite savo sugaištamo laiko kainą ir pamatysite, kad tai visiškai neapsimoka. Geriau sumokėti profesionalams, nei „kreivai-šleivai“ pasidaryti patiems. Ypač, kai nuo 2016 metų priimti įstatymai, numatantys, kad naujos statybos namai turi būti tik A klasės.

Putomis šildomi ne tik individualūs namai, bet ir ūkiniai pastatai, metaliniai angarai. Juos šiltinant nereiktų pamiršti ir apie kitus paruošiamuosius darbus Štai smėliavimas turi būti atliktas iki pradedant purkšti putas, nes metalo konstrukcijas reikia paruošti tinkamai – kitaip putos gali prilipti ne itin sandariai. Smėliavimas atliekamas tik profesionalų, tad reiktų pasiieškoti ir jų. Kartais ir šiltinimas, ir metalo paruošimas atliekami pažįstamų meistrų, todėl jie gali suderinti savo darbus.

Pakavimo popierius ir keletas jo praktiškumo pavyzdžių

Pakavimo popieriusPopieriaus paskirtys įvairios. Spausdinimo, kepimo, pakavimo popierius… Apie paskiausiai paminėtą vertėtų pakalbėti plačiau.

Kodėl pakavimo popierius sulauks dėmesio ir kelių pastraipų? Na, paprastai popierių suvokiame kaip baltą lapą, ant kurio rašoma, piešiama, galbūt iš jo lankstomas lėktuvėlis. Tačiau ne mažiau svarbu ir tai, kas naudojama pakuotėms. Iliustruosime pavyzdžiais.

Dovana

Artėja Kalėdos, gimtadienis, sukaktuvės ar kita proga. Nuperkate dovaną, viskas nuoširdu, gražu, puiku. Bet kaipgi supakuoti? Lyg ir nesinorėtų įteikti paprastai. Kur kreiptis? Ką daryti? Laimei, pasaulyje yra toks dalykas kaip dovanų popierius. Galima pasirinkti iš įvairiausių dizaino variantų ir nuoširdžiai įteikti dailią, gražiai apipavidalintą dovaną mylimam žmogui.

Persikraustymas

Kraustotės į naują namą? Tuomet turite pergabenti nemažai daiktų. Kaip tai padaryti jų nepažeidžiant? Kokių priemonių imtis? Pagalbos ranką vėlgi ištiesia popierius. Mažiau streso, daugiau patogumo. Tegul kraustymasis būna sklandus.

Lietus

Dovanosite draugui knygą? Kraustotės į naują namą ir norite pergabenti keletą įdomių veikalų? Už lango pliaupia lietus? Kaip gerai, kad knygas supakavote! Pakavimo popierius gal ir neturi magiškų galių sustabdyti lietų, tačiau nuo automobilio iki namo durų jis apsaugos jūsų daiktus.

Transportavimas

Radote tokią vazą, kokios visuomet norėjo jūsų pusseserė? Tačiau jus skiria pora šimtų kilometrų ir šiuo metu negalite susitikti? Nupirktas daiktas supakuojamas ir išsiunčiamas. Pakavimo popierius pasitarnauja kaip priemonė saugiai pervežti daiktus. Siuntas gabenantys asmenys vairuoja žemiškus automobilius, kurie per duobę kresteli, o posūkyje pasvyra. Todėl daiktais reikia atitinkamai pasirūpinti.

Štai kaip praverčia pakuotės. Į galvą iškart ateina žodis „praktiškumas“. Vertėtų pasakyti, jog tai kartu ir saugumas. Pakavimo priemonės naudingos net žvelgiant iš rinkodaros prizmės – malonu išpakuoti įsigytą daiktą (ir, žinoma, išpakavus džiaugtis nepriekaištinga jo būkle).

Žaislai – ne tik Kalėdų rūpestis

Zaislai

 

Zaislai

Neretai žaislai susiejami su Kalėdomis. Juk įprasta, kad vaikai gauna dovanų. Prieš žiemos šventę pasirodo įvairių akcijų, žaislų lentynos parduotuvėse sulaukia dėmesio. Nesvetima ir Kalėdų karštinės sąvoka.

Kad gruodžio mėnesį skubama į parduotuves, jau įprasta. Tačiau žaislai – ne tik Kalėdų rūpestis. Jie tarsi iliustruoja vaiko raidą. Juk penkiamečio pomėgiai skiriasi nuo penkiolikmečio. O kalbant apie metų laikus, bet kurie rūpestingi tėvai nusistebėtų, jei kas pasiūlytų žaislų parduotuvėse lankytis tik prieš Kalėdas. Savo mažuosius nauju pliušiniu žaislu ar kitu daiktu svarbu pradžiuginti ne tik per šventes. Tai įrodo pačių žaislų naudojimo galimybės. Pavyzdžiui, futbolo kamuolys nepravers žiemą.

Straipsnio pavadinime pastebėję žodį „rūpestis“ galite klausti, ar daiktų pirkimas vaikams iš tiesų yra rūpestis, ar šis žodis kiek „pariebintas“. Jeigu atrodo, kad užsukę į parduotuvę pagriebsite vieną ar kitą daiktą nepaskirdami nei minutės atidesniam pasirinkimui, tuomet žaislų įsigijimas jokiu būdu neprimena sudėtingo procesu. Bet ar staigus pirkimas turi nors vieną pliusą? Kadangi kalbama apie vaikus, apie jų sveikatą, verčiau pasidomėti tuo, ką perkate. Vadinasi, tai yra rūpinimasis. Bet tikriausiai malonus, nes smagu, kai atžala apsidžiaugia gavęs naują mašinėlę.

Kad žaislai netaptų rūpesčiu iš blogosios pusės, svarbu nepirkti bet ko ir iš bet kur. Smulkios detalės ir panašios ypatybės turi būti atitinkamai įvertintos, kad vėliau nekiltų pavojaus vaiko sveikatai. Šiuo požiūriu atrodo aktuali ir kaina. Galbūt skaičiai pasirinkimo vertingumą nusako ne šimtu procentų tiksliai, tačiau atlieka tikrai nemažą vaidmenį. Kartais pernelyg kukli kaina gali sukelti atmetimo reakciją. Ne dėl to, kad būtume visko pertekę, o dėl to, kad kiltų įtarimų, jog galbūt kas nors ne taip.

Rinkoje gausu pačių įvairiausių žaislų. Jie orientuoti į skirtingo amžiaus vaikus. Vieni daiktai patinka berniukams, kiti domina mergaites. Žaislai skiriasi dydžiu, kaina. Pirkimas – ne tik kalėdinis uždavinys. Ir nepriklausomai nuo laiko, kada apsilankoma parduotuvėje, bet kuriuo atveju svarbu atidžiai įvertinti dėmesį atkreipusią prekę.

Kaip dar galima nudžiuginti savo artimą skaitykite čia: http://www.sakaliukai.lt/2016/02/27/3d-patalyne-malonios-permainos-ir-nuostabus-miegas/

 

Trisluoksnis parketas – grindų danga kiekvieno skoniui

Trisluoksnis parketasGrindų danga reikšminga kiekvienuose namuose. Svarbu, kad ji būtų daili, tvirta ir ilgaamžė. Variantų būna visokių. Senesniuose namuose atrastume keletą dešimtmečių kantriai tarnaujančias, nors ir ne itin estetiškas lentas, nemažu populiarumu pasižymi linoleumas, ant populiarumo pakylos pakliūva ir plytelės. Dažniausiai kiekvienas dangos tipas pritaikomas konkrečiai erdvei. Pavyzdžiui, minėtosios plytelės klijuojamos vonios patalpoje ar virtuvėje. Dėmesio sulaukia ir trisluoksnis parketas, apie kurį skaitykite tolimesnėse eilutėse.

Kad ir kokia grindų danga domimasi, dažniausiai pasirinkimui įtakos turi kaina. Jeigu atliekami ir kiti būsto remonto darbai, imama skirstyti biudžetą. Kiek kam atseikėti? Kiek atsieis medžiagos? Kiek pareikalaus meistrai? Tokios ir panašios mintys neišvengiamos. O prie skaičių dar prisideda ir noras, kad viskas būtų kaip galima gražiau, kokybiškiau bei ilgaamžiškiau. Todėl būsto šeimininkams nesvetima ir „aukso viduriuko“ paieškų tema. Juk malonu atrasti tai, kas vadinama geriausiu kainos ir kokybės santykiu.

Kaip viena „aukso viduriuko“ apraiškų vertintinas pradžioje paminėtas trisluoksnis parketas. Būtent tai yra sprendimas, kuriame sąveikauja palyginti patraukli kaina ir aukštų balų nusipelniusios techninės ypatybės. Kokybės kartelė užkelta tikrai aukštai. Ši žinia itin priimtina pirkėjams. Kai parduotuvės lentynose galima rasti tai, kas taps patrauklaus interjero garantu, prekių vežimėlis pripildomas nieko nelaukiant.

Grindų dangos asortimentas labai platus. Galima kalbėti apie skirtingas rūšis, tačiau net ir tas pats trisluoksnis parketas siūlomas nevienodas. Tokia situacija lygintina su automobilių rinka. Jeigu jums patinka BMW, bet nenorite didelės mašinos, sprendimas vis tiek randamas – juk šiuolaikinių gamintojų modelių gamos plačios. O panorėjus pakeisti grindų dangą ir atradus trisluoksnį parketą randama įvairiausio dizaino pavyzdžių. Galite rinktis nuo šviesiausių iki tamsiausių atspalvių. O tarp jų nemažai šviesesnių bei tamsesnių variantų. Kiekvienas žmogus turi savą skonį. Parketlenčių gamintojai tai įvertina tinkamai.

Jeigu domina nauja grindų danga, informacijos paieška atveda į virtualią erdvę. Čia verta užsukti į landero.lt. Kas tai? Landero.lt trisluoksnis parketas būtų apibūdinamas kaip tvirtas, ilgaamžis ir, aišku, sukuriantis namuose jaukumo oazę. Šie trys dalykai svarbūs tiek statant, tiek remontuojant būstą.

Jaukūs ir stilingi namai prasideda nuo kokybiškų ir dailių baldų, apie šiandieninę baldų gamybą straipsnyje: http://www.sakaliukai.lt/category/musu-namai/